Altoriai ir sakykla

Kaimelio bažnyčios interjero erdvė ir planas primena kilų zanavykų krašto bažnyčių architektūrą. Presbiterijos gilumoje ir šoninių navų priekyje išdėstyti altoriai – būdingi istorizmo stiliaus bažnyčios įrenginiai. Kaimelio bažnyčios altorius rekonstravo ir jiems dabartinį vaizdą suteikė ta pati kol kas nenustatyta stalių ir drožėjų dirbtuvė, kuri puošė Slavikų, Plokščių. Paluobių, Griškabūdžio ir kelias kitas tuo metu atnaujinamas bažnyčias. Jų neobarokinis dekoras – antrojo tarpsnio voliutiniai skydai ir kitos detalės – turi pasikartojančių elementų. Ypač būdingas skydų pakraščių apjuosimas grakščiomis reljefinėmis augalinėmis riestėmis. Altorių korpusuose iki šiol išliko seniausių konstrukcijos elementų, bet išorėje jau nebematyti jokių XIX a. vidurio detalių. Pirminė ansamblio polichromija buvo „kaulo ir tamsiai pilkos” spalvos. Šiuo metu altoriai ir sakykla nudažyti šviesia pilkšvai violetine spalva, kuria pagyvina baltos detalės ir bronzuoti reljefai.

Didysis Švč. Jėzaus Širdies altorius. 1845 m. presbiterijoje įrengtas Šv. Arkangelo Mykolo altorius buvo stalių darbo, su mūrine mensa, iš senosios bažnyčios perkeltu tabernakuliu ir „vidutinio dydžio” Nukryžiuotojo atvaizdu. 1849 m. altorius apibūdinamas kaip naujas, stalių ir drožėjų darbo. Retabulas turėjo dvi kolonas, nišoje stovėjo Jėzaus Nazariečio skulptūra {i), uždengiama aliejiniu Nukryžiuotojo paveikslu. Antrajame altoriaus tarpsnyje kabėjo šv. Arkangelo Mykolo paveikslas. 1873 m. skulptūros nišą papuošė keturios kolonėlės („pilioriukai”), o Nazariečio skulptūrą uždengė šv. Mykolo paveikslas. Altorius vėl atnaujintas 1883 m., 1885 m. jį konsekravo vyskupas sufraganas Juozapas Oleka. Bažnyčios vidus ir įranga buvo kompleksiškai atnaujinami XX a. I dešimtmetyje, Didžiojo altoriaus kairėje pusėje, po kolonos kapiteliu, ant retabulo įrėžtas užrašas: „1916 m. J. Balsis”. 1912 m. publikacijoje pranešama, jog klebonas Jonas Katilius išpuošė ir tebepuošia bažnyčia. Dabartinis tabernakulis padarytas 1900 m., o 1906-1912 m. altoriuje atsirado dabartinės skulptūros.

Didysis altorius stovi ant naujos pakylos, užimančios visą presbiteriją. Medinės dėžės pavidalo mensos antepedijuje aplikuota Tikėjimo, Vilties ir Meilės emblema, apsupta reljefiniais drožiniais. Ant akmeninės mensos plokštės stovi dvitarpsnis neorokokinis šventyklėlės tipo tabernakulis su dviejų dalių sukamuoju įtaisu viduje, puoštu glorijos ir kriauklės reljefais. Jo viršuje yra ant užantspauduotos knygos gulinčio avinėlio figūra, padaryta XX a. II pusėje. Bažnyčioje saugoma ir ankstesnioji dailiai išdrožta avinėlio skulptūra. Altoriaus retabulo šonuose dvi kresnų proporcijų kolonos ant aukštų cokolių rėmina skulptūroms skirtą pusapskritės arkos su peteliais formos nišą, apjuostą kiaurapjūviu neobarokiniu rėmu. Retabulo viršuje – neobarokinis skydas su Įlenktais šonais, pusapskričiu viršutiniu karnizu ir kryželiu. Abipus skydo ant laužtinio antablemento stovi dvi angelg skulptūros, ant cokolio abipus kolonų yra du stambūs dekoratyviniai bumbulai. Iki paskutinio 1991-2000 m. bažnyčios remonto angelai buvo ant postamentų abipus tabernakulio, o bumbulai – viršuje ant antablemento. Žydrai dažytoje, žvaigždėmis nusagstytoje gilioje nišoje ant postamentų yra trys polichromuotos istorizmo stiliaus medinės skulptūros. Jos padarytos Ferdinando Štutlėzerio dirbtuvėje (Saint Ulrich-Groden, Tirolis). Nišos centre – aukštesnė už kitas Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Kristus pavaizduotas romiai nuleidęs akis, dešiniąja ranka su žaizda delne laiminantis tikinčiuosius, kairiąja rodantis į raudonai auksinę savo Širdį, išdrožinėtą ant krūtinės. Skulptūroje išryškinta Jėzaus meilė žmonijai ir kvietimas į savo Širdį. Tai patvirtina, jog skulptūros sukurtos XX a. I dešimtmetyje, kai būdavo akcentuojama būtent ši simbolinė prasmė, o ne karališkasis Viešpaties aspektas, Kristaus ikonografijoje įsigalėjęs vėliau. Angelų skulptūros tos pačios dirbtuvės, vienalaikės. Kairėje nišos pusėje – šv. Petro figūra su knyga (Šv. Raštu) dešinėje ir raktu kairėje rankoje. Kitapus – šv. Paulius su rankraščio lapais dešinėje rankoje, simbolizuojančiais jo laiškus. Kairioji iškelta į viršų, likusi be atributo – kalavijo. Nišoje stovinčios skulptūros ir dvi ilgasparnių, baltomis tunikomis vilkinčių angelų figūros pasižymi grakštumu, kruopščia profesionalia drožyba. Visos figūros nudažytos gyvomis spalvomis: Kristaus toga, apkraštuota plačiu auksaspalviu ornamentu ciklamenų atspalvio, šviesiaplaukio šv. Petro tunika žydra, toga rusva, rudaplaukio ilgabarzdžio šv. Pauliaus tunika žalia, skraistė avietinė. Išskirtinis šio altoriaus bruožas – apaštalų skulptūros pastatytos ne atskirai, bet sudaro vieną bendrą grupę su Švč. Jėzaus Širdies atvaizdu. Tai suteikia papildomą ikonografine prasmę. Altoriuje tebėra autentiškas 1849 m. sukamasis įtaisas, kuriuo nuo skulptūrų nišos viršaus nuleidžiamas senasis paveikslas „Šv. Arkangelas Mykolas”. Pats atvaizdas, populiaraus Rafaelio paveikslo kopija, dabar gerokai pertapytas. smarkiai sutrūkinėjęs, nebedemonstruojamas. Altoriaus viršuje, skyde, įkomponuota nedidelė aliejinė B. E. Muriljo (Murillo) paveikslo “Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija” kartotė. Paveikslas minimas nuo 1873 metų.

Šoniniai altoriai. Stalių ir drožėjų darbo Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo altorius kairėje ir Šv. Jono Nepomuko dešinėje navoje prie presbiterijos sienos įrengti 1849 metais. Kairiajame altoriuje tuomet kabojo Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas, už kurio buvo įrengtas Viešpaties karstas. Viršutiniame tarpsnyje buvo šv. Jurgio paveikslas. Dešiniojo Šv. Jono Nepomuko altoriaus istorija sietina su brolijos įsteigimu senojoje bažnyčioje. 1759 m. popiežius suteikė indultą Kaimelio Šv. Jono NeĮiomuko brolijai. 1873 m. ji jau nebeveikė, tačiau Kaimelyje vykdavo Sv. Jono Nepomuko atlaidai, taigi pamaldumo tradicija neišnyko. 1849 m. įrengtame altoriuje buvo šv. Jono Nepomuko ir Šve. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslai. 1873 m. šoniniai altoriai perdirbti ir atnaujinti: pastatytos naujos mensos, pridėti drožinių sparnai, retabulai nulakuoti ir paauksuoti,juose įtaisyti nauji paveikslai. Pasak 1900 m. aprašymo, pirmajame tarpsnyje altoriai turėjo po keturias, antrajame – po dvi kolonas. Dešiniajame altoriuje 1873 m. buvo pakabinti atnaujinti paveikslai: pirmajame tarpsnyje – “Šv. Jonas Nepomukas”, antajame – “Šv. Jurgis”. Kairiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje atsirado “Apsilankymas”, antrajame – „Šv. Simonas ir Judas Tadas”. Prieš 1910 m. pastarąjį pakeitė M. K. Čiurlionio paveikslas “Šv. Rokas” . Abiejų altorių mensose iki šiol yra vyskupo J. Olekos 1883 m. rugsėjo 15 d. pašventinti portatiliai su relikvijomis. Altorių retabulus dabar sudaro dvi korintinės kolonėlės, rėminančios pirmojo tarpsnio paveikslus, ir profiliuotas laužtinis antablementas. iškeliantis lankstaus silueto skydą su paveikslu ir kryželiu. Abiejų altorių tituliniai paveikslai vienodo dydžio. įrėminti kiaurapjūviais XIX a. pab. rėmais su vynuogienojų ornamentu, imituojančiais XVII a. drožybą. Antrojo tarpsnio paveikslų rėmai kuklesni. Altorių retabulų, paveikslų ir rėmų formos bei proporcijos puikiai suderintos, Iki mūsų dienų neišliko sparnai, minimi 1873 m. apraše, abiejų tarpsnių kolonėlių poros, smulkesnės detalės. Antepedijai neseni, tabernakuliai neišliko.

Sakykla, esanti kairėje presbiterijos pusėje, buvo įrengta 1843 metais. Į ją patenkama iš zakristijos pro atkaltėje įrengtas dureles. Stalių darbo sakykla perdirbta ir papuošta drožyba 1885 m., atnaujinta 1906-1912 m. ir XX a. paskutiniame ketvirtyje. Jos struktūra būdinga daugumai XIX a. sakyklų. Q išlikusios nevienalaikės detalės, pvz., stogelio riestės, – minėtajai šio krašto dirbtuvei. Sakyklą sudaro sienoje įmontuota penkiakampė tribūna su bumbulu, kurios sienelėse aplikuoti XX a. II pusės reljefai, ir ncorokokinis stogelis su lambrekenu bei r i estėmis paremtu kryželiu ant rutulio. Stogelio apačią puošia drožinėtas karūnėlės formos lambrckenas ir retesnis sakyklų dekoro motyvas – reljefiškai išdrožinėta bei tapyta Apvaizdos akis, apsupta spindulių glorijos.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *