Klausyklos, klauptai ir žvakidės

Išlikusiųjų Kaimelio bažnyčios baldų meninė vertė nėra išskirtinė, tačiau dirbiniai liudija tuometinę stalių amato būkle, todėl minėtini apžvelgiant Užnemunės XIX-XX a. I pusės dirbtuvių veiklą. Patikimų archyvinių duomenų, padedančių identifikuoti autorius ir pagaminimo laiką, rasta nedaug. Bažnyčioje būta įvairialaikių klausyklų komplektų ir pavienių klausyklų. 1843-1845 m. minima viena. 1847 m. lapkričio 15 d. įsigyta antroji klausykla (žydrai dažyta, su langeliais, išpintais iš nendrių Šiaudelių). Jos abi minimos inventoriuose iki XIX a. pabaigos. 1900-1910 m. bažnyčioje jau stovėjo 4 didelės ir 6 mažesnės aliejiniais dažais dažytos klausyklos. Vienos stacionarios, tebėra bažnyčioje, kitos kilnojamosios, naudojamos atlaidų metu ir saugomos įvairiose pagalbinėse patalpose. Neišliko nė vienas visas ir nepakitęs klausyklų komplektas. Viena klausykla stovi bažnyčios prieangyje. Ji atvirojo tipo, tradicinės XIX a. klausyklų sandaros, gerokai perdirbta, likusi be laiptelio. Jos priekis tikriausiai buvęs išgaubtas, dabar įsprūdinis. Langeliuose – ne medinės pynutės, o tinklelis, išpintas iš nendrių šiaudelių. Šia detale pasižymėjo seniausia bažnyčioje, 1847 m. padaryta, klausykla. Kitos dvi klausyklos, atvirojo tipo klausyklos, panašios į pirmąją, tikriausiai pagamintos prieš 1900 metus. Korpusas istorizmo stiliaus, su vienu laipteliu, pertvarkytas. Klausyklos priekis su durelėmis, išgaubtas, išlikę senieji kalvių darbo vyriai. Korpuso šonus puošia lankstus neobarokinis apvadas su riestėmis galuose, angos kraštą dengia drožinėta, baltai dažyta detalė, primenanti užuolaidėlę. Vidus su porankiais, išdažytas žydrai. Šonuose – kvadratiniai langeliai su medžio pynutėmis. Klausyklos viršuje – vėlyvesnis nedažytas neogotikinis frontonėlis, karūnėlės pavidalo ornamentai bei kryželis. Dėl daugybės taisymų XX a. visi baldai iš dalies prarado pirmine išvaizdą. Dar viena klausykla yra ąžuolinė, lakuota, tradicinės sandaros klausykla stovi nišoje prie vakarinės bažnyčios sienos. Ji masyvi, geros būklės, uždarojo tipo, stovi ant neaukštos platformos, šonuose turi po laiptelį, stačiakampi langelį, siaurus sparnus. Klausyklos korpusas plokščias, fasado durelės stačiakampės, aukšta puslankės arkos anga užtraukiama užuolaidėle. Viduje, virš odinės atkaltės, lentoje yra auksuotos raidės A ir Ω, tarp jų – graikiškas Kristaus vardo ženklas. Klausykla užsibaigia kryželiu, išsiskiria puošniomis tekintomis detalėmis: dviaukštėmis puskolonėmis fasade, nedidelėmis dviem tarpsniais pastatytomis kolonėlėmis sparnų pakraščiuose, dekoratyvinėmis vazelėmis ir drožybiniais reljefais. Ši klausykla yra svarbi rekonstruojant XIX-XX a. Sūduvos stalių dirbtuvių istoriją. Jos sandara ir dekoras ypač primena meistro Adomo Karaliaus dirbtuvės tradicijų tesėjo Jono Račiukaičio iš Igliaukos klausyklas, pagamintas Miroslavo bažnyčiai 1925-1927 metais. Kaimelio ir Miroslavo bažnyčių klausyklos skiriasi tik durelių forma (Kaimelio baldo durelių Įsprūda puošnesnė, su kryžiaus reljefu), sparnų detalėmis. Viršutinės klausyklų dalys beveik tapačios (frontonėlis su kartušu, girliandos, sukryžiuoti šv. Petro raktai). Vienodi ir korpusų dydžiai.

Klauptai.Bažnyčios zakristijoje ir koplyčioje saugomi vietinių stalių darbo klauptai. 1886 m. inventoriuje minimi vieneri lakuoti („poliruoti”) klauptai. Išlikę treji XIX a. pabaigos klauptai yra skirtingų formų, bet visi tamsūs, faneruoti arba tonuoti ir lakuoti, primena raudonmedžio baldus. Jų konstrukcija tipiška šiai baldų rūšiai, tačiau yra ir savitų požymių. Vieno klaupto priekis išgaubtas, atkaltę puošia profilinis išpjaustymas. Gal tai 1886 m. paminėtas šios paskirties baldas. Kiti klauptai panašūs, ypač patogūs melstis, su plačia platformėle. Pulto priekyje – negili spintelė su užraktu maldaknygei laikyti, šonus puošia tekintos spiralinės kolonėlės, durelėse – įsprūdos.

Žvakidės. Bažnyčioje ant aukšto yra medinių žvakidžių. Jų sandara ir dekoras būdingi XIX a. II pusei, tad jos laikytinos tipiniu to meto stalių amato pavyzdžiu. Pagaminimo laiką galima spėti, atsižvelgiant į bažnyčios inventorių duomenis. Aukšta ir puošni velykinė žvakidė tikriausiai buvo padaryta kartu su perdirbamais altoriais ir sakykla, t. y. 1873 arba 1885 metais. Ji pagražinta tekinimu ir išdrožinėta augaliniais istorizmo stiliaus ornamentais. Gedulo žvakidės  galėjo bažnyčioje atsirasti 1886-1900 metais. Žvakidžių kompozicija tipiška, funkcionali. Dvi žvakidės nudažytos mėlynai ir baltai, kitos septynios identiškos, keliskart perdažytos. Nuo 1843 iki 1866 m. bažnyčios inventoriuose buvo minimos keturios, 1872 m. – šešios didelės šarvojimo žvakidės. 1886 m. dar įgytas dvylikos tekintų žvakidžių komplektas. 1900 m. buvo 24 didelės ir 8 mažos dažytos žvakidės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *