Paveikslas „Švč. Mergelė Marija su vaikeliu” su karūnomis

Paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu” kabo ant šoninės navos sienos greta Šv. Jono Nepomuko altoriaus. Gipsiniais ornamentais (jau aptrupėjusiais) puošto profiliuoto rėmo dešinėje pusėje, ant bageto likusios buvusių vyrių žymės. Paveikslo, nutapyto ant rupios faktūros drobės, būklė prasta. Drobė labai sunykusi, apačioje ir viršuje išplyšusi ir dubliuota kita smulkesnio audimo drobe, užtempta ant medinio porėmio. Autentiškos tapybos nematyti, nes ją ištisai dengia vėlesni neprofesionalūs pertapymai Viršutinis sluoksnis tapytas ant stambesnėmis ir smulkesnėmis krakeliūromis suskeldėjusio, kai kur nuo pagrindo atšokusio apatinio sluoksnio. Ten kur jis nubyrėjęs, dažai užtepti tiesiai ant drobės. Švč. Mergelė Marija pavaizduota iki pusės, dešine ranka laikanti Vaikeli Jėzų, kaire – skeptrą. Vaikelis dešine ranka laimina, kairiąja prilaiko ant kelių padėtą valdovo rutulį. Jėzaus tunika ilga, balta, sujuosta. Marijos apdaras taip pat tradicinis – raudona suknia ir galvą dengiantis juodai mėlynas apsiaustas su aukso spalvos apvadais. Paveikslo fonas tamsiai mėlynas, galvas supa balzganai švytintys nimbai. Tapyta lokaliomis, lygiomis spalvinėmis plotmėmis, piešinys apibendrintas, formos suplokštintos. Kiek subtilesne (autentiška?) tapyba pasižymi tik veidai. Jų šešėliai papildyti apimtis perteikiančiais refleksais, skruostai parausvinti, grubiai patamsintų akių žvilgsniai nukreipti į žiūrovą, Marijos lūpų šypsnys neišryškintas, bet pastebimas. Panašūs Dievo Motinos, Dangaus Karalienės, ikonografinio tipo paveikslai Lenkijos ir LDK regione plito XVI a. – XVII a. I pusėje. Juose Marija su Vaikeliu buvo vaizduojami kaip karališki asmenys: su karūnomis, skeptru ir valdovo rutuliu. Kompozicijos ir ikonografijos prasme su Kaimelyje esančiu paveikslu daug bendra turi XVI a. datuojamas Senųjų Trakų buvusios benediktinų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos atvaizdas (dabar Vilniaus arkikatedroje). Abiejuose Marija Jėzų laiko ant dešinės rankos – tai nedažna Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslų ypatybė. Panašiai nutapytos abiejų atvaizdų figūros, rūtini, tie patys ir vienodai laikomi atributai. Paveikslai labai panašūs, priskirtini tai pačiai ikonografinei schemai, nors sunku vienareikšmiškai teigti, kad aptariamasis kūrinys yra Trakų atvaizdo kartote. Kaimelio paveikslo pirmavaizdžio senumą liudija XVI a. būdingos banguotos apsiausto klostės apie Marijos veidą, pagal renesansine madą aukštai po krūtine suimta raudonoji suknia. Visgi švelniai „S” formos linija išlenkta Švč. Mergelės Marijos figūra verčia laikytis nuomonės, kad paveikslas nutapytas brandaus baroko laikotarpiu. Įvertinus visus požymius galima kelti hipotezę, kad Kaimelio Švč. Mergelės Marijos paveikslas sukurtas XVII a. II pusėje ar XVIII a. I pusėje pagal senesnį renesansinį pavyzdį. Paveikslo atsiradimo bažnyčioje istorija kelia daug klausimų. Vietinių gyventojų liudijimu, Šis paveikslas kažin kada yra kabėjęs altoriuje laikytas stebuklingu. Legendoje pasakojama, kad, perdarius altorių, į jį buvęs įkeltas šv. Arkangelo Mykolo atvaizdas, o Švč. Mergelės paveikslas kažkur bažnyčioje „užkištas”. Kaimelio parapijos prieglaudoje gyvenęs senas, iš lovos jau nesikėlęs žmogus susapnavęs Svč. Mergele, kuri prašiusi nubraukti jai nuo veido dulkes. Sapnas pasikartojęs kitą naktį Žmogus Marijai sakęs negalįs pasikelti iš lovos, o ši atsakiusi: „O tu stokis ir eik”. Papasakojus sapną kunigui, šis pataręs vykdyti Švč. Mergelės valią. Paveiktas malonės žmogus atsikėlęs, nuėjęs į bažnyčią, suradę apdulkėjusį paveikslą ir pakabinęs jį ant sienos. Atvaizdas gelbėdavo nuo vočių bei kitų ligų. Kaip padėką žmonės aukodavę ne metaliniu votus. bet segdavę prie paveikslo kaspinus. Deja, palyginti gausūs Kaimelio bažnyčios dokumentai nedaug teikia legendą patvirtinančių žinių. Joje gali būti supainioti įvykiai arba jie ankstesni, nei siekia išlikę rašytiniai šaltiniai (legendoje paminėtas šv. Arkangelo Mykolo paveikslas didžiajame altoriuje kabėjo jau 1763 m.). Kai kurios žinios leidžia kelti nebent hipotetines prielaidas. XVIII a. Kidulių bažnyčios altoriuose nebuvo panašiai apibūdinti Švč. Mergelės Marijos atvaizdo. 1763 m. viename iš altorių buvo „Švč Mergelės Marijos Ėmimas į dangų”, vėliau – „Nekaltojo Prasidėjimo Svč. Mergelė Marija” (matyt, tas pats tik kitaip pavadintas kūrinys). Tų metų vizitacijos akte yra įvardyti ir kelių ant sienų kabėjusių paveiksle siužetai. Tik vienas jų – „Svč. Mergelė Marija” – galėtų būti tapatinamas su dabar Kaimelyje esančiuoju. Vėliau Kidulių bažnyčioje ant sienų kabėdavę paveikslai dokumentuose neapibūdinti, pateiktas tik bendras skaičius (1790 m. – penki, 1804 m. – trys). 1804 m. iliuziškai tapytame altoriuje virš mensos vietoje paveikslo „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija” buvo pakabintas Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdas. Žinoma, sunku kompozicijos požiūriu kiek panašų Čenstakavos Marijos paveikslą sieti su aptariamuoju – skiriasi figūrų tarpusavio padėtis, vaizdavimo rakursai, tipažai ir laikomi atributai. Visgi, turint omenyje to laiko dokumentuose pasitaikančius netikslumus, tikėtina, kad jis buvo klaidingai vadinamas. Vėliau, įgijus drožėjų darbo altorius, virš „Čenstakavos Dievo Motinos” buvo pakabintas ir senasis paveikslas „Nekaltojo Prasidėjimu Švč. Mergelės Marija”. Abu buvo perkelti į 1839 m. statytos Kaimelio bažnyčios altorius. Tuomet bažnyčioje būta dar dviejų, o 1859 m. – nei aštuonių tiksliau neaprašytų paveikslų. Vėlesniais metais jų dar padaugėjo. 1873 m. Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdas altoriuje pakeistas nauju paveikslu „Svč. Mergelės Marijos Apsilankymas”, o senasis pakabintas ant sienos ir apibūdintas kaip „labai blogo teptuko. Vėliau dokumentuose Švč. Mergelės Marijos paveikslai nebeminimi. Kaimelio „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu” – retesnės ikonografijos, neabejotinai senas ir vertingas, bet daug klausimų keliąs kūrinys. Lig šiol neištirta, tik prielaidomis paremta jo istorija. Galbūt tai yra Vienas seniausių Švč. Mergelės Marijos atvaizdų Vilkaviškio vyskupijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *