Du kuklūs barokinių formų kielikai nėra vienalaikiai. Abu tradicinės struktūros, tačiau tarpusavyje skiriasi jų elementų formos. Vienas kielikas yra labiau apnykęs. Kaltinė jo pėda 
tikriausiai padaryta XVIII amžiuje. 
Ji plokščia, su dviem lėkštomis pakopomis, stačiu lūžiu pereinanti į kūgio formos įvorę. Lūžis tikriausiai atsirado tvirtinant vėlyvesne baliustros pavidalo kojelę, kuri nelabai dera su likusiomis indo dalimis. Taurelė yra XVIII a. būdingos varpelio formos, apačioje siaura, tolygiai platėjanti, su nedaug atlenktu krašteliu. Jos sienelės gana storos. Indo išvaizda menkina vėlesnis atnaujinimas ir prasta indo būklė. Kito kieliko dalių formos artimos vėlyvojo baroko tradicijai, o proporcijos būdingos XIX amžiui. Pėdos pakraštys plokščias, skliautas išgaubtas ir neįprastai tolygiai suskaidytas stačiomis pakopomis. Įvorė palyginti smulki. Kojelę sudaro profiliuoti žiedai ir gana aukštas, aptakių formų kriaušiškas nodusas. Taurelė kresnų proporcijų, plačiu dugnu, jos atlankas grakščiai išlenktas. Kidulių, vėliau ir Kaimelio bažnyčiose iki XIX a. vidurio liturginių indų rinkinys buvo kuklus. 1763 m. paminėti du sidabriniai auksuoti kielikai. 1790 m. atsirado trečias, uždengiamas dangteliu. Sprendžiant iš dokumentų. T. Kosciuškos sukilimo ir Napoleono karo metu dalis indų buvo prarasta. 1823 m. čia būta vieno sidabrinio kieliko (matyt, laikyto nuo 1790 m., tik XIX a. inventoriuose jis vadinamas kieliku paverstu komunine, minimas ir atskirai saugotas dangtelis), o dar vieną, metalinį. tik paauksuotą įgijo tuo metu klebonavęs Pranciškus Norvila. Du tie patys indai minėti iki XIX a. vidurio. 1859 ir 1885 m. rinkinys papildytas dviem sidabriniais kielikais. XX a. pr. jų buvo jau šeši, o 1910 m. – keturi sidabriniai ir vienas metalinis nebenaudojamas kielikas. Iš lakoniškų aprašymų dokumentuose sunku spręsti, ar juose paminėti dabar Kaimelyje esantieji indai. Kukli jų išvaizda atspindi istorinių aplinkybių nulemtą permainingą šio regiono bažnyčių turtinę padėtį.
Žinomoje Prancūzijos dirbtuvėje pagamintas kielikas gausiai dekoruotas, pasižymi savita viduramžiams bei barokui būdingų formų stilizacija. Apskrita pėda uždengta dugneliu, 
pakraštyje kyla trimis pakopomis. Grakščiai išlenkta viršutinė jos dalis pereina į aukštą įvorę. Ties lenkimu pėdą juosia specialia technika atlikto smulkaus ornamentinio reljefo juostelė. Ją sudaro sidabrinės vynuogienojo šakelės ir auksuotas stilizuotas replinis ornamentas. Ant šio apvado aplikuoti keturlapiai medalionai su reljefiniais keturių evangelistų simboliais ir inicialais: „SJ”, „SL” ir „SM” (du kartus). Įvorė graviruota žemyn nukreiptais stilizuotais lapeliais. Tiesią stiebo pavidalo kojelę puošia ties viduriu įkomponuotas paplokščias nodusas. Apačioje ir viršuje jis dekoruotas neaukšto reljefo žydinčio dagio stiebeliais. Plačiausioje vietoje sudūrimą slepia iškilus rumbelis. Tolygiai platėjančią švelniai išgaubtą taurelę apačioje puošia kraitelę imituojantys dekoro elementai; tokie patys kaip ant pėdos, tik lapeliai bei ornamentuota reljefinė juostelė nukreipti aukštyn. Kraitelės viršų juosia smulki kryžgėlių juostelė. Indo paviršius matinis, blizga tik kai kurie poliruoti elementai: pėdos pakopos, taurelės vidus ir „lupa”, indo konstrukciją bei ornamentus išryškinančios siauros juostelės. Kielikas auksuotas, sidabro spalva išskirti tik vynuogienojai ir medalionai su evangelistų simboliais. Ant pėdos apatinės pakopos išorinėje pusėje yra dirbtuvės įkaląs inicialai „V+P” rombo formos laukelyje. Kiek toliau šone yra paskutiniame XIX a. ketvirtyje pradėtas naudoti Prancūzijos sidabro dirbinių eksporto ženklas – sparnuota Merkurijaus galvutė. Šalia jo – į Rusiją 1908-1926 m. įvežtų importinių dirbinių prabavimo ženklas: vertikalaus arkos formos laukelio viršuje – dešinysis moters profilis, žemiau Maskvos miestą reiškianti graikiška raidė „A”, apačioje – sidabro praba „84″. Ant taurelės krašto yra tie patys du Prancūzijos įkalai, jie pakartoti ir ant kraitelės. Sprendžiant iš įkalu, kielikas į Lietuvą atvežtas iš Maskvos, spėjama, kad tai įvyko iki I pasaulinio karo. „Villard et Fabre” dirbtuvės indų šiame dekanate yra ir daugiau Griškabūdžio, Sintautų bažnyčiose. Kielikas pasižymi Prancūzijos dirbiniams būdinga puikia amato kokybe ir eklektišku, tačiau puošniu ir skoningai suderintu dekoru.