Paveikslas „Šv. Jurgis”‘ nuo 1873 m. yra dešinės navos altoriaus antrajame tarpsnyje, paveikslas „Apsilankymas” – kairės navos altoriaus pirmajame tarpsnyje. Paveikslas „Šv. Simonas ir Judas Tadas”, iki XX a. pr. buvęs Marijos altoriaus viršuje (dabar ten yra „Šv. Rokas”), saugomas pagalbinėse bažnyčios patalpose. 1885-1910 m. dokumentuose šie paveikslai vadinami labai gerais. Kūrinių rėmai mediniai: „Šv. Simono ir Judo Tado” rėmas stačiakampis, kuklus, vienos juostos, suapvalintas, dažytas bronzos pudra, o kitų dviejų paveikslų rėmai puošnesni, su arkiniu viršumi ir yra altorių kompozicijos dalys. 1873 m. paveikslą „Apsilankymas” bažnyčiai paaukojo Ona (Naujokaitė) ir Motiejus Koronskiai. M. Koronskis po 1872 m. dekano vizito aktu pasirašė kaip beraštis komisijos narys – trimis kryžiukais. Šeima turėjo būti pasiturinti, nes iš vyro palikimo 1880 m. Ona Koronskienė paskyrė bažnyčiai net 1200 sidabro rublių. XIX a. VIII deš. įgyti trys aprašomi paveikslai liudija maldingų tradicijų raidą ir puoselėjimą. Kaimelio (Kidulių) bažnyčioje iš seno buvo švenčiami ŠvČ. Mergelės Apsilankymo, Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bei Šv. Jurgio atlaidai. Jau 1763 m. generalinėje vizitacijoje nurodyta, kad bažnyčioje yra vėliava su paveikslais „Šv. Jurgis” ir „Šv. Simonas ir Judas Tadas” ir kita – su paveikslais ,,Apsilankymas” ir „Dievo Apvaizda”. 1853 m. minima nauja vėliava su paveikslais „Šv. Simonas ir Judas Tadas” ir „Šv. Jonas Nepomukas”. Prieš 1791 m. įgytas naujas procesijų altorėlis su paveikslais „Apsilankymas” ir „Šv. Arkangelas Mykolas”. Visiems trims paveikslams būdingas meistriškas niuansuotas piešinys puiki tapybos technologija, padėjusi kūriniams puikiai išsilaikyti. Antroje paveikslo „Šv. Simonas ir Judas Tadas” pusėje plonu teptuku užrašyta signatūra: „A. Murzynowski / 1873 r.” Kitų paveikslų vaizdo pusėje dailininkas nepasirašė, o antros jų pusės nematyti. „Apsilankymas” stilistika ir kitais meniniais bruožais sudaro porą su signuotu „Šv, Simono ir Judo Tado” paveikslu, o „Šv. Jurgio” kompozicija, koloritas, rankų ir kilų detalių piešinys tapatus A. Mužynovskio pasirašyto Griškabūdžio bažnyčios paveikslo „Šv. Agota” savybėms. 
Palyginti su kitais dviem tam pačiam tapytojui priskiriamais Kaimelio paveikslais, „Šv. Jurgio” tapyba sodresnė, koloritas skaistesnis. Kūrinio nuotaika jausminga, patetiška. Jaunuolis pavaizduotas iki klubų, stovintis, kairę ranką priglaudęs prie krūtinės, dešinėje laikantis vėliavą, akis pakėlęs į dangų. Šv. Jurgio – vienišo herojaus – ikonografija, pakeitusi naratyvinę kovos sceną, paplito romantizmo dailėje. Kaimelio bažnyčios paveikslo fone nutapytas apniukęs kalvotas peizažas, o tolumoje, dešinėje, pavaizduota raito šv. Jurgio grumtynių su slibinu scena, visai maža ir nekrentanti į akis. Šventasis pavaizduotas apimtas pamaldžios ekstazės, aukštas, tvirtai nuaugęs, bet grakštus. Šarvuotą figūrą apsiautusi raudona liepsnos atspalvio skraistė ir šviesos nutviekstas gražių bruožų veidas (jo tipažas kiek slaviškas) teikia atvaizdui deklaratyvumo. Ši kūrinio savybė verčia ieškoti priežasčių, kodėl taip tapyta? Ar ne todėl, kad krikščionio riterio šv. Jurgio vėliavos ir apsiausto spalvos yra tokios pačios, kaip istorinės Lenkijos valstybės vėliavos? Tad taurus, tvirtas šventasis gali būti suprastas kaip patrioto ir kataliko idealas bei sektinas pavyzdys. Panašias paslėptas prasmes rastume ir Griškabūdžio „Šv. Agotoje” (savotiškame Tėvynės – Lenkijos – įvaizdyje). Šios dailininko aspiracijos gerbtinos, o paveikslo Kaimeliui nupirkimas vargu ar sietinas su polonizacija, tad nesvarstytinas ir lietuvybės „bylos” šviesoje. Paveiksluose „Apsilankymas” ir „Šv. Simonas ir Judas Tadas” vyrauja rimtis. Asmenys pavaizduoti pagarbiai ir jautriai, veidų bruožai nutapyti tiksliai it portretuose. Kitaip nei „Šv. Jurgio” paveiksle, jų kolorite vyrauja duslūs tonai. Kompozicijos panašios: abiejų centre įkomponuota po dvi sugretintas figūras, kurias pilkšvai rudame fone išryškina šviesa ir grynesnės drabužių spalvos. „Apsilankymo” paveiksle už Marijos figūros nutapytos Šv. Juozapo ir Zacharijo figūros yra blankesnės, stafažinės. Šiame kūrinyje pagrindines figūras supa dideli erdvė. Manoma, kad šis paveikslas ir minėtas apaštalų atvaizdas buvo nutapyti kaip kitos paskirties paveikslai. Vėliau, taikant Kaimelio altoriui „Apsilankymas” paties autoriaus padidintas. Jie galėtų sudaryti ir altorių viršutinių paveikslų porą, tačiau tuomet puikus profesionalas – A. Mužynovskis nebūtų tapęs taip subtiliai, nebūtų kelių plaukelių teptuku brėžęs smulkių detalių (nepaisant jų, paveikslų piešinys tvirtas ir raiškus). Gal tapiniai buvo skirti procesijų altorėliams? Įtikima ir parodinių kūrinių tapymo versija: paveikslą: „Apsilankymas” (ar ne šį, Kaimelio?) ir kelis apaštalų atvaizdus A. Mužynovskis eksponavo Dailės skatinimo draugijos 1873 m. parodoje Varšuvoje. Kaimelio bažnyčioje esantys meniški A. Mužynovskio paveikslai yra geri šio Lenkijos XIX a. II pusės dailininko, garsėjusio tapybos technologijos žiniomis ir jų nuosekliu taikymu, kūrybos pavyzdžiai.