Paveikslas „Šv. Rokas”

Paveikslas „Šv. Rokas” įkomponuotas kairiajame šoniniame altoriuje. Jis yra vertikalaus stačiakampio formos, jo rėmo viršus – kiek banguotai išgaubtas. Gana paprasto profilio rėmas auksuotas ir dažytas geltona bronza.

Kūrinio stilistika netipiška M. K. Čiurlioniui, kadangi jis apskritai labai retai imdavosi religinės tapybos ir aliejinių dažų. Neatmestina prielaida, kad šis paveikslas sukurtas artimai sekant kol kas nežinomu pirmavaizdžiu. Kūriniui būdinga XIX a. pab. – XX a. pr. vokiečių realizmo mokyklos stilistika.

Pasirinktas populiarus šv. Roko (apie 1293-1327), ligonių (labiausiai – maro) globėjo, vaizdavimo siužetas – šventasis, pakėlęs apsiausto kraštą, rodo ant šlaunies esančią maro žaizdą. Jis klūpo, šalia guli numesta lazda. Taigi pavaizduotas momentas, kai šv. Rokas kaip piligrimas keliauja į Romą pas Popiežių. Kelionėse po maro apimtą Europą Šventąjį lydėjęs šuo nutapytas prigulęs greta šv. Roko, nasruose laikantis duonos kepalėlį. Piligrimas ir šuo pavaizduoti plačioje dykvietėje, tik tolimajame paveikslo plane matyti bažnyčia su kupolu ir miesto pastatai. Architektūra schemiškai apibendrinta, todėl sunku nustatyti. Romos ar Venecijos (miesto, į kurį XV a. buvo pervežti šv. Roko palaikai) aplinkoje M. K. Čiurlionis nutapė šventąjį.

Scena pavaizduota iš aukšto žiūrėjimo taško, todėl gerai matyti netik nemažas dykvietės plotas, bet ir tokia smulki, tačiau šv. Roko siužetui reikšminga detalė kaip maro žaizda. Kompozicija pagrįsta simetrijos principu, tačiau atrodo dinamiška, kadangi ir šv. Roko, ir šuns figūros pavaizduotos trijų ketvirčių rakursu. Jų žvilgsniai nukreipti į dešinę, o priekyje gulinti dvišakė piligrimo lazda brėžia ryškią įstrižainę pirmajame paveikslo plane. Ją pratęsia švelniai violetinės spalvos šešėlis. Kompozicijos pusiausvyrą atstato tolumoje dunksantis horizontalus pastatų masyvas. Vertikalioji kompozicijos ašis sutampa su svarbiomis prasminėmis paveikslo detalėmis. Ji kerta prie krūtinės pakeltos kairiosios šv. Roko rankos riešą, sutampa su ant jo užmauto rožinio karoliukų vertikale ir lotyniškojo kryželio stiebu nuslenka žemyn, paliesdama šuns figūrą. Šia ašimi pabrėžtos šv. Roko siužete ypač akcentuojamos krikščioniškosios vertybės – pamaldumas (ranka prie krūtinės, rožinis ir kryželis), kančia (žaizda, tas pats kryželis), ištikimybė (šuo), siekimas pasidalyti tuo, kas turima geriausio (duonos kepalėlis).

Šv. Rokas pavaizduotas kaip aukštas prakaulus vyras liesu veidu tiesia kakta ir nosimi, vešliais rusvais plaukais, su trumpa barzdele. Visas jo kūnas, išskyrus nuogą dešiniąją koją, paslėptas po gausiomis plataus ir tamsaus piligrimo rūbo klostėmis.

Paveikslo gaivi, šilta žalsvų ir violetinių spalvų gama šiek tiek neįprasta bažnytinei tapybai, bet tipiška ankstyvajam M. K. Čiurlionio kūrybos periodui. Turtingą ,.Šv. Roko” koloritą kuria šviesių žalių, violetinių, geltonų atspalvių ochros deriniai. Žalsvame fone išsiskiria tamsi rudai juoda piligrimo plotmė ir šviesių tonų, minkštais energingais potėpiais nutapyta šuns figūrėlė. Šv. Roko figūros šešėlis ryškus violetinis. Autorių domino ne vien siužetas, bet ir XIX-XX a. pr. menininkams aktualios plenerinės tapybos problemos – formos perteikimas spalva, jos kitimas keičiantis apšvietimui.

M. K. Čiurlionis retokai naudojo aliejinę techniką (šioje srityje nebuvo įgudęs), todėl ir paveikslo tapyba yra vidutiniška. Figūros ir draperijų potėpiai sukaustyti, net negrabūs, o spalvos menkai niuansuotos,  todėl medžiagiškumas perteiktas netobulai. Minkšta faktūriška ir spalviškai niuansuota tapysena, gana tiksliu anatominiu piešiniu išsiskiria nuotaikinga šuns figūrėlė pirmajame plane. Išraiškingiau nutapytas fonas, nes gamtos ir architektūros elementų perteikimas M. K. Čiurlioniui buvo įprastesnis meninis ir technologinis uždavinys.

Paveikslo būklė gera. Tapyba autentiška. Kūrinys nebuvo restauruotas ar pertapytas. 2005 m. rudenį, prieš eksponuojant paveikslą Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, šios įstaigos restauratoriai jį nuvalė. Paveikslas priskiriamas M. K. Čiurlioniui remiantis stilistinėmis analogijomis su ankstyvąja, 1903-1907 m., kūryba, amžininkų atsiminimais ir dailininko ranka padarytu įrašu – data „1907″ ir fraze „Nieruszac” (Neliesti) antrojoje drobės pusėje.

Lyginant jį su kitais šio dailininko religinio turinio darbais („Kristus”, 1905, „Jėzus Alyvų kalne”, 1909), pastebimi kai kurie bendri bruožai: visuose trijuose paveiksluose pasikartoja tas pats veido tipas -prakaulus, šiek tiek atsikišusiais skruostikauliais, giliomis akiduobėmis, nuožulnia kakta ir nedidele, smailia barzdele. Būdingas M. K. Čiurlioniui ir rankų pavaizdavimas – plaštakos didelės, pirštai ilgi, liesi, anatomiškai ne visai tiksliai nupiešti. Paveiksluose „Šv. Rokas” ir „Jėzus Alyvų kalne” panašia maniera nutapytos ir rūbų draperijos. Skirtingais tos pačios spalvos tonais išryškinamos apšviestos rūbų dalys, perteikiamos apimtys ir planai. Potėpis abiejuose paveiksluose gana platus, forma kuriama ilgoku teptuko brūkšniu. „Šv. Roko” paveiksle vyraujančios spalvos ir intensyvūs šešėliai būdingi, pvz., „Laidotuvių simfonijos” (1903) pirmiesiems paveikslams. Charakteringos violetinių krintančių šešėlių dėmės matomos „Tvano” cikle (I, 1904), paveiksluose „Rytas” (1904), „Ramybė” (I, 1903-1904). Švelnesnis ir vientisesnis „Šv. Roko” koloritas leidžia manyti, kad šis M. K. Čiurlionio kūrinys vis dėlto vėlyvesnis už ką tik minėtus ir gali būti datuojamas 1907 metais.

Iš Jadvygos Čiurlionytės ir Antano Žmuidzinavičiaus atsiminimų žinoma, kaip M. K. Čiurlionio paveikslas atsirado Kaimelio bažnyčioje. Paveikslas buvo užsakytas Jurbarko Šv. Roko bažnyčiai, tačiau pasirodė per mažas, todėl buvo perkeltas į priešingoje Nemuno pusėje esančio Kaimelio bažnyčią. Archyvinių dokumentų nei Jurbarko, nei Kaimelio bažnyčiose neišliko.

Kaimelio paveikslas – savitas ir įdomus M. K. Čiurlionio darbas, priklausantis jo kūrybos palikime negausiai religinių katalikiškų kūrinių grupei. Jis liudija dailininko domėjimąsi, be kitų pasaulėžiūrinių sistemų, ir krikščioniškąja pasaulio samprata, neabejingumą tradicinėms tautinėms vertybėms.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) – žymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius, gyvenęs ir kūręs Lietuvoje. Lenkijoje, Rusijoje. Jo gyvenimas ir kūryba yra neblogai ištirti, išleista keletas monografijų Lietuvoje ir užsienyje. Religinio turinio M. K. Čiurlionio dailė yra periferinė jo kūrybos sritis. Kiti du žinomi dailininko religinio turinio paveikslai – „Kristus” ir „Jėzus Alyvų kalne” – saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune.

Informacijos šaltinis: „LIETUVOS SAKRALINĖ DAILĖ”, Vilnius 2006